Iki pat XV a. knygos buvo perrašinėjamos vienuolių. Nuo monotoniško darbo juos išgelbėjo vokiečių kalvio Johano Gutenbergo netyčia padarytas išradimas. Tais laikais tikėta, kad į drabužius įsiūtas veidrodėlis sugeria šventą šviesą iš religinių daiktų ir taip saugo jo savininką. Johanas gamino nušlifuotas metalo plokšteles, o norėdamas automatizuoti gamybos procesą, atrado galimybę spausdinti tekstą renkamaisiais spaudmenimis. 1440-aisiais jis pristatė savo išradimą ir išspausdino pirmąją knygą – lotynų kalbos vadovėlį. Nuo to laiko spaustuvės po Europą pasklido žaibišku greičiu. Netrukus jų atsirado ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur virė religinės kovos tarp katalikų, stačiatikių, protestantų. Spauda padėjo susipriešinusioms stovykloms viešai polemizuoti su oponentais, skleisti savo idėjas, palaikyti tvarką bendruomenėse, kodifikuoti tikėjimo pagrindus. Per kelis amžius Vilniaus spaustuvės, kaip ir pats miestas, patyrė karus, epidemijas, nepriteklius, okupacijas, įvairius draudimus, tačiau spausdintas žodis iki šios turi reikšmę ir vertę. XIX a. pab. – XX a. pr. kova dėl spaudos lotyniškaisiais rašmenimis išjudino sąmoningąją lietuvių dalį ir prikėlė tautą naujam visuomeniniam kultūriniam gyvenimui.
Eidami šiuo maršrutu ne tik pagerbsime spausdinto žodžio pradininkus, bet ir prisiminsime kultūros, religijos istoriją bei įvairius to meto visuomeninius procesus.
