Jei mėgstate iki dangaus pakylėjančią muziką ir domitės miesto istorija, eikite pasiklausyti vargonų. Vietų, kur ne liturgijos metu galima pasinerti į šio instrumentų karaliaus gaudesį, – Vilniuje daug.
Bažnyčių ir vienuolynų miestu vadinamas Vilnius visada garsėjo vargonais. Tačiau gaisrai, karai, okupacijos, netgi ekonominiai pakilimai ir modernizacijos keitė miesto vargonų vaizdą ir skambesį.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose vargonai mūsų kraštuose paminėti 1408 m., kai didysis vokiečių ordino magistras Ulrichas von Jungingenas (tas pats, su kuriuo kovėmės Žalgirio mūšyje) Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai Onai išsiuntė dovanų portatyvą (vargonus) ir klavikordą.
Vilniaus vargonų aukso amžiumi vadinamas barokas, ypač vėlyvasis jo laikotarpis (XVIII a. a. p.). Senamiesčio bažnyčiose išlikę daugiausia šio laikotarpio vargonų, tiksliau, jų fasadų (prospektų). XIX ir XX a. modernizuojant vargonus, buvo keičiamas, praplečiamas ar perstatomas tik pats instrumentas, o senasis fasadas paliekamas toks pat arba tik padidinamas. Todėl už barokinio fasado dažnai galima rasti vėlesnį, pavyzdžiui, romantizmo stiliaus instrumentą.
Vilniaus vargonų veidą keitė ne tik modernizacija, bet ir miesto okupacijos. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų vienuolynai buvo masiškai uždaromi, o bažnyčios paverčiamos stačiatikių cerkvėmis. Dalis instrumentų tuo metu buvo sunaikinta, dalis perkelta į kitas bažnyčias. Po Antrojo pasaulinio karo Vilniuje liko veikti vos kelios bažnyčios. Kitos buvo išplėštos ir nuniokotos, paverstos muziejaus, sandėliais ar sporto salėmis. Jose buvę instrumentai – sulaužyti ir išnešioti dalimis, perdirbti į vitražų rėmus ar blizges žuvims.
Vargonų skambesys į Vilnių grįžo tik 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai vargonų specialybę Maskvos konservatorijoje baigęs Leopoldas Digrys tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje atkūrė Vargonų klasę.
Atkūrus Nepriklausomybę ir bažnyčias grąžinus tikintiesiems, kai kurie vargonai buvo atkurti, tačiau daug jų dar laukia geresnių laikų. Daugumoje bažnyčių instrumentai naudojami tik liturgijai ir nėra pajėgūs perteikti sudėtingą muzikinį repertuarą.
