Kaip prieš 700 metų kunigaikštis Gediminas į Vilnių savo laiškais kvietė riterius, ginklanešius, pirklius, valstiečius, kalvius, račius, kurpius, kailiadirbius, malūnininkus, smuklininkus ir bet kokius amatininkus, taip dabar turbūt kviestų inžinierius, orlaivių pilotus, IT ir DI specialistus, duomenų analitikus ir panašiai. Pristatydamas naują teminį maršrutą „Išnykusios Vilniaus profesijos. Darbai, kurių nebėra“ „Neakivaizdinis Vilnius“ ieško atsakymų, kokių profesijų sostinėje nebeliks dar po šimtmečio ir kaip pasiruošti pokyčiams, kuriuos atneša laikas, bėgantis per miestą?
Darbai, išnykę su žibalinėmis lempomis
Maršruto sudarytojas gidas Andrius Pavelko labai gražiai nukelia į miestą, kurio nebėra, ir teminiame maršrute įamžina kadaise Vilniuje dirbusius juokdarius, telegrafininkus, varpų liejikus, puškorius ir kitus neišlikusius darbus bei tai, ką jie pasakoja apie sostinės praeitį:
„Įsivaizduokite Vilnių prieš kelis šimtus metų ar dar anksčiau: akmenimis grįstose gatvėse vakare šmėžuoja žibintininko šviesa, pralekia skubantis vežikas, o per Nerį tyliai slenka sielių eilės, lydimos patyrusių sielininkų. Miesto tvarką saugo budelis – niūri figūra, kurios darbas būtinas, nors niekas jo nenori sutikti akis į akį. Kiekviena profesija turėjo savo vietą miesto gyvenime, o jų pėdsakai – dabar jau primiršti – vis dar slypi vietovardžių pavadinimuose, senose fotografijose ar pasakojimuose“.
Pasak VU Istorijos fakulteto tyrėjo dr. Antano Petrilionio, kai kurių senųjų profesijų įamžinimas paminklais Vilniuje (pavyzdžiui, Žibintininkas Šv. Jono gatvėje, Vandens nešėjas Lydos gatvėje) primena ne tokią ir tolimą praeitį, tuometę miesto realybę.
„Vienos profesijos išnyksta, nes nėra kam perduoti to amato, kas rodo, kad nėra poreikio. Kitos profesijos, priešingai, kinta atsiradus patogesnių būdų patenkinti miestiečių poreikius. Pavyzdžiui, vandens nešėjus pakeitė moderni vandentiekio ir kanalizacijos sistema, o žibintininkų funkcijas perėmė elektriniai šviestuvai – abu šie pokyčiai įvyko tik XIX a. pab. – XX a. pr. Vis dėlto tokių profesijų svarbą liudija tai, kad daugelis jų išliko iki pat XX a. (kai kur net ir ilgiau), tai buvo būtinybė“, – atkreipia dėmesį A. Petrilionis.
