Dalia Cidzikaitė – rašytoja, žurnalistė, literatūrologė.
Knygos: „Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus, 1940–1944 m.“, „Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno“ ir kt.
Užaugi rajone, išsikraustai ir vėl grįžti į jį – gyventi suaugusiojo gyvenimą. Rašytoja Dalia Cidzikaitė rodo savo Koralų kelrodžius vaikystėje ir dabar.
Objektas: „Televizijos bokštas karoliniškiečiams tarnauja kaip kelrodis nuo 1980-ųjų. Juo pasikliauju iki šiol.“
Rajono stilius: „Vieniems kosminiams Karoliniškių ženklams besitraukiant į užmarštį, kiti ženklai, atvirkščiai, transformuojasi ir toliau randa vietą karoliniškiečių ir vilniečių gyvenime.“
Kosminiai mano Koralai
Vienas pažįstamas, dalį vaikystės praleidęs Karoliniškėse (beje, paauglystėje jų kitaip nei Koralais nevadinome), net nusipurto, išgirdęs šio Vilniaus rajono pavadinimą. Man Karoliniškių pavadinimas tokios reakcijos nesukelia, atvirkščiai, po daugiau nei dešimties svetur praleistų metų sugrįžusi į Vilnių, kito varianto nei Karoliniškės net nesvarsčiau – apsistojau ne tik savo gimtajame rajone, bet ir name, kuriame gimiau ir užaugau.
Kadangi kurį laiką Karoliniškėse negyvenau, mano žvilgsnis į gimtąjį rajoną yra dvejopas: prieš išvykimą ir po sugrįžimo. Pirmasis nuspalvintas didele nostalgijos doze, antrasis – vis dar lyginantis su gyvenimo svetur patirtimi. Prieš man išvykstant į Čikagą studijuoti 1999 metais Karoliniškės buvo tipinis miegamasis rajonas su tokiam rajonui būdingais blokiniais daugiabučiais namais, darželiais, mokyklomis, vaikų klubais, parduotuvėmis ir poliklinika. Pasiklysti Karoliniškėse buvo sunkoka, net neįmanoma. Nuklydęs kiek toliau nuo namų ar net nuo rajono, jį ir vėl nesunkiai susirasdavai žvilgtelėjęs į televizijos bokštą. Tai ypač praversdavo ir savotiškai nuramindavo atsidūrus kitame miesto gale – pažvelgęs reikiama kryptimi į horizontą, iš tolo galėjai matyti savo namus.
Daugiau https://nv.neat.support/straipsniai/kosminiai-mano-koralai/
