Vilnius visuomet buvo žalias, tuo įsitikinti galima pažvelgus į senuosius žemėlapius ar paskaičius atsiminimus apie miestą. Dauboje įsikūręs senamiestis tarsi karūna apglėbiamas žaliųjų Vilniaus kalvų, o ir pačioje miesto širdyje būta ir dar kai kur išlikę žaliųjų oazių. Miesto žalumos pradžia galime laikyti šventąsias giraites, nes kai kurios vėliau įsiliejo į augančio miesto kraštovaizdį. Iš pradžių sodai daugiausia kūrėsi apie vienuolynus ir didikų valdas. Apie pirmuosius miesto sodus randame žinių jau XVI a., žinome, kad tuomet jau augintos vyšnios, kiti vaismedžiai ir vaistažolės. Nuo XVII a. soduose daugėja atsivežtinių augalų.
Didžiausi Vilniaus kraštovaizdžio pokyčiai vyksta XIX a. Caro valdžios griaunami rūmai ir vienuolynai, botanikos mokslo suklestėjimas ir Vilniaus universiteto uždarymas, Europoje populiarus gatvių apželdinimas ir miesto plėtra smarkiai paveikė Vilniaus kraštovaizdį ir želdynus. Pokyčiai tęsėsi ir per visą sudėtingą XX a.
Pasivaikščiokime po senuosius Vilnius sodus, prisiminkime jų istoriją, kismą ir žmones, kurie rūpinosi želdynais ar juos naikino.
