XVIII a. Pranciškaus Smuglevičiaus įamžino jau išnykusį Vilnių. Miesto siena, jos vartai, bokštai carinės administracijos buvo nugriauti XIX a. pr., todėl šio dailininko darbai dabar ypač vertinami kaip istorijos šaltinis, pasakojantis apie miestą, kurio nėra.
1797–1832 m. Vilniaus universitete veikusi Piešimo ir tapybos katedra formavo vadinamąją Vilniaus meno mokyklą. Kitas dailininkų centras radosi Riomerių namuose – Bokšto gatvėje buvo įkurta pirmoji vieša dailės studija.
Uždarius Vilniaus universitetą, Vilniaus meninis gyvenimas nuskurdo, tačiau 1866 m. duris atvėrusi Vilniaus piešimo mokykla suvaidino svarbų vaidmenį XIX a. II pusėje – čia išugdyti dailininkai netruko išgarsėti vienoje iš Europos meno sostinių Paryžiuje ir visame pasaulyje.
XX a. pr. suaktyvėjo Vilniaus kultūrinis gyvenimas: rengtos pirmosios įvairių Vilniuje gyvenančių tautų ar bendros dailės parodos, kurtos dailės draugijos, dėtos pastangos kolekcijoms kaupti ir meno galerijoms atverti.
Šis maršrutas pristato daugiataučio senojo Vilniaus dailininkus, kūrusius XVIII a. pab. – XX a. pr. Vilniuje ir savo paveiksluose įamžinusius mūsų miesto erdves. Juose buvo išsaugota istorinė atmintis, remiantis ikonografija atkurta Žemutinės pilies valdovų rezidencija, o vienas miesto kvartalas išvengė sunaikinimo taip pat ir dėl dailės.
